Miško Sargai

Ten toli, taip toli, už laiko vandenų,
Žaliuoja miškai, tarp kalnų ir kalvų.

Miško Sargai, medžiai gyvi,
Akyse jų ugnis, kraujas verda širdy.
Jei užklysi pas juos su pykčiu ir blogiu,
Tai kapus tau atstos kilimai samanų.

Ąžuolo kūne gyvent pasmerkti,
Miškų piemenim vadinti dievai.
Į šviesiąją saulę šakas keldami,
Į vakarus žvelgia kasdien su viltim.

Tačiau nepaklusus tamsi kariauna,
Ji žaliają girią pasiutus niokojo.
Pažadino Sargus juodvarnių pulkai,
Ir žaliają girią jų kūnai nuklojo.