Užmirštoji Gentis

Užmirštoji gentis, Sėlių žemės vaikai,
Dar akimirkai grįš, lyg pro miglą prabils.
Užmirštoji gentis jums sakmę paseks
Ir nuneš į legendų laikus,
Kur prakeiktas sūnus virto ežero toliais,
Ten kur prakeikta dukra amžinybę upe vis vingiuos.

Kruvinoji žara vėl primins apie didvyrių mūšius,
Primins apie sūnų dievų.
Tą, kuris kalaviją nuleidęs laikys tik atgulęs mirties patale.

Nusiplovęs rankas priešo krauju,
Įkvėpęs dangaus ir pievų gėlių,
Pakėlęs akis virš savojo krašto, genties pelenų,
Prabilai prakeiktus žodžius!

Sugrįžkit į Žemę, dievai senieji!