Plojimai

Plojo, taip, tikrai, bet ne delnais, o man per galvą
Per mano šviesią, išmintingą galvą
Kad išlekė iš jos visi garai, po to sugrįžo
Bet jau nebe į galvą
Nebe į mano šviesią, išmintingą galvą
Kurios jau niekad niekad nepanižo
Nebe į mano šviesią, išmintingą galvą
Į kurią jau niekas niekas nebegrįžo

Kaip gera, kaip šviesu
Mąsčiau, bet jau nebe su galva
Nebe su savo išmintinga galva
Su ja mąstydavau prasčiau – kaip gerai, kad plojo
Ir ne delnais, o man per galvą

Tad, pasitaikius progai, visad visad ploju
Ne delnais, o kitiem per galvas
Per tas šviesias šviesias, išmintingas galvas
Kurios per daug ir gan prastai galvoja, a-a

Tad, pasitaikius progai, visad visad ploju
Ne delnais, o kitiem per galvas
Per tas šviesias šviesias, išmintingas galvas
Kurios per daug ir gan prastai galvoja