Pilkapių Varnas

Suplėšysiu tavo pasaulį, nudirsiu odas tavo vaikam!
Aš varnas, pilkapių varnas, dievybė pasaulio pradžios.

Užduso pasaulis, sutryptas žmonių.
Jau greitai kils liepsnos aukštyn lyg dausų.

Sugrįžk, prakeiktas varne, paukšti sakmių, ugnies ir lietaus.
Pažadink gentis žmonių širdyse, įkvėpk jiems ugnies, lašelį šviesos.
Atnešk ant savo sparnų praeities šmėklų balsus.
Ir sugrius stabai tų dievų, mūsų priešų neštų.

Aš atėjau, argi negirdit?!
Jūs prašvinkę baisioj dabarty.
Tad nuprausk mane, lietau, ir mano perplėštą širdį,
Šimtus metų užspaustas ir užsmaugtas buvau.

Atėjo pabaiga dienoms, kai patys sau melavom.
Išdžiūvo upės, o miškai lapus numetę dega.

Jei nusisuks pasaulis, mano širdis neplyš.
Kruvinon ryto saulėn klykiantis varnas kils!